Naujienos Festivalis Kontaktai vol. 1 vol. 2 vol. 3 vol. 4 vol. 4.5 vol. 5 vol. 5.5 vol. 6 vol. 7
     
   
 
 

Reportažas: Roko naktys ar Galapagai?


2011-08-10, Indrė Šiliauskaitė-Simanavičienė

Šiandien esu pirma diena kaip sugrįžusi. Visom prasmėm. Ar verta buvo trenktis į Lietuvos pakraštį, nuodyti save svaigalais ir gadinti sveikatą? Jo, sakyčiau taip. Malonus ausiai triukšmas, visokie spalvoti išsidarkymai, daugiau ar mažiau beprasmiški pliurpimai su seniai matytais veidais – viskas buvo faina ir netgi prasminga. Išpurtyti buitinę stagnaciją iš galvos ir viso kūno – turbūt tai buvo daugumos čia atvykusių tikslas. Che, ir man tai pavyko.

Komentuoti paskutinių Roko naktų programą, turbūt, būtų beprasmiška – kaip visada tokiuose festivaliuose kažkas vėlavo, kažkas nusigrojo, kažkas išvis ne toje scenoje buvo pastatyti groti – organizatoriai vis dar turi kur pasitempti ir iš klaidų pasimokyti. Savanoriai dirbo tinkamai neinformuoti, neparuošti ir neapmokyti, mintyse ne kartą burnojau ant apsaugos jauniklių, kuriems mandagumas – tolimas kaip kosmosas, bet Švarco „stojkę“ įvaldę nepriekaištingai. Lofto scenos garsas vietomis liko visai prastai sustyguotas (o už palapinės ribų klausantis buvo „bačkos“ efektas), kitur – be didelių priekabių, bet vis tiek nepasistengus šimtu procentų išnaudoti galimybes ir amfiteatrinę lokaciją. Tai dėl to vėl teko grupių klausymuisi rinktis vietą šalia garso operatorių, o ne kažkur aukščiau, patogiai ant suolelio.

Nustebino šiame festivalyje susirinkusios publikos kultūringumas ir santūrumas – nemačiau besivoliojančių ir agonijoje su savo kūno išmetamais skysčiais, į akis nekrito jokie baubiantys nepilnamečiai ar „bumčikus“ savo „palatkėse“ transliuojantys tūlai piliečiai, kuriems renginio pobūdis nė motais, kaip, pamenu, dažniausiai būdavo Bliuzo naktyse. Šeštadienio rytą ši tatuiruota ir auskaruota publika pasitiko gražiai vaikštinėdami poromis ir grupelėmis, lyg Londono aristokratai savo parkuose – buvo tiesiog žavu! Entuziastai energijos perteklių nuo ryto galėjo išlieti toje pačioje Lofto palapinėje, vandens ir įdegio gurmanai – keliuose pliažuose, mačiau, kad klientų netrūko ir tatuiruočių, šukuosenų bei grimo meistrams. Veiksmas, atrakcijos, instaliacijos – kur tik pažiūrėsi. Taip besižvalgant ir vakaras atėjo su pasirodymais pagrindinėje scenoje.

Plačiau apie abiejų festivalio vakarų „vinis“ – „Pain“ ir „Guano Apes“. Dėl jų, sakyčiau, ir buvo visas tas didysis „fuzzz“ – vieni sirgo labiau už pirmąją grupę, kiti – už antrąją, bet, turbūt, nei tie, nei anie neliko nuvilti. Post scriptum – žinant šių grupių repertuarą, o ypač paklausius naujausios kūrybos, kuri gerokai skyrėsi nuo to, ką abi grupės kūrė ir grojo prieš beveik dešimtmetį. Naujieji „Guano Apes“ kūriniai gerokai lengvesni, melodingesni, pritaikyti prie elektro-roko stiliaus „trendo“ ir skambesio niuansų. Na, o „Pain“ (prisipažinsiu – su grupės kūryba susipažinau tik prieš festivalį)– atvirkščiai, pasunkėjo, patamsėjo, ir manau, tai visiems išėjo į gera, nes jų muzika atsivėrė platesniam sunkesnės muzikos melomanų ausų ratui. „Guano Apes“ gerbėjai, tarp kurių esu ir aš, liko kažkiek nuvilti, kad grupė „palengvėjo“ – man jų pasirodyme trūko tokių gabalų, kaip „Wash it down“ iš albumo „Proud like a God“ (1997) arba „Dick“, „Diokhan“, „Sing that song“ iš „Walking on a thin line“ (2003). Žinoma, naujas šiemetinis jų albumas „Bel Air“ yra patrauklesnis daugiau komercinės muzikos gerbėjams, bet aš galvoju, ar verta dėl to nuvilti senus fanus? Paskaitinėjus jų pačių oficialų tinklapį atsiliepimai apie „Bel Air“ būtent tokie. Ir kas čia per daina ta „Sunday lover“ – nu nelimpa ji „Guano Apes“ nei kiek, gal sumetė kas nors iš „Sony“ Vokietijos prodiuserių, su kuriais jie dabar daro „promo“? Na, gerai, mintyse galvoju, kad šįkart jiems atleisiu, maža ką – gal Sandrai sunkiau sekasi dabar išdainuoti tai, ką prieš tiek laiko sukūrė, kūnas juk ne jaunyn eina. Tai buvo akivaizdu ir iš tokių seniai žinomų muzikantų triukų, kaip leidimas publikai atlikti priedainio sudėtingesnę dalį ir panašiai. Nesvarbu – Sandra vis tiek buvo energinga ir „sexy“, flirtavo tiek su publikos merginomis, tiek su vaikinais. Ir atliko „You can‘t stop me“ nepriekaištingai!!! Valiooo!!! Šitą užskaitau ir einu ieškoti Sandros solinio albumo įdomumo dėlei.

Bet pala – aš Galapaguose. Taigi, jau turėčiau priprasti nuo šiol taip vadinti šitą festivalį, kuris dabar vis labiau orientuosis į va tokią draugišką, mielą spalvotą publiką, šeimas ir eko-draugiškus būrelius. Tai yra gerai, kadangi naujo (sakyčiau šitaip) festivalio atsiradimas užpildo dabar esančią nišą (kur pasidėti apsivaikavusiems melomanams?), na ir suteikia galimybę kitiems išbandyti jėgas va tokio rokinio festivalio organizavime arba plėstis jau esamiems. Zaraso sala su visa esančia infrastruktūra labai tinka ganyti vaikus ir relaksuoti gurkšnojant alų arba vyną, o velnių priėdęs jaunimas suras, kokiame „open-air‘e“ save padėti kitąmet, jei čia nepritaps. Viskas gerai ir laiku.

Peace!

Nuotraukų galeriją rasite “MountainRock” “Facebook” puslapyje.

Roko festivalio ir naujienų interneto svetainėje mountainrock.lt paskelbtą informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be mountainrock.lt sutikimo neleidžiama.


Vardas:
El. paštas:
Web adresas: