Naujienos Festivalis Kontaktai vol. 1 vol. 2 vol. 3 vol. 4 vol. 4.5 vol. 5 vol. 5.5 vol. 6 vol. 7
     
   
 
 

THIN LIZZY koncerto atgarsiai (II): nei taip, nei ne


2011-07-07, Šarūnas Bulota

Thin Lizzy VilniujeJau senokai koncertas buvo palikęs tokius dvejopus įspūdžius kaip liepos 7 d. Vilniaus pramogų centre „Forum Palace“ vykęs senos airių hardroko komandos THIN LIZZY pasirodymas: viena vertus, labai gerai, antra vertus, jausmas, kad kažko trūksta, kad įtikina ne iki galo. Todėl renginio vienareikšmiškai įvertinti niekaip nesiryžčiau.

„Thin Lizzy“ atradau labai vėlai, teisingiau – ganėtinai neseniai, gėda prisipažinti, bet – vos prieš keletą metų. Todėl į koncertą važiavau tikrai ne dėl nostalgijos, sentimentų „laiko patikrintai klasikai“, „roko legendai“. Važiavau, nes gabalai užkabino ir norėjau juos išgirsti gyvai (lygiai taip pat kaip ėjau į „Franz Ferdinand“, „Tool“ ar kitos mūsų kartos grupės koncertą), nors ir žinodamas, kad tikrojo lyderio ir dainų autoriaus bosisto ir dainininko Philo Lynotto jau seniai nebėra gyvųjų tarpe (mirė 1986 m.).

Būtent pastarasis faktas šiek tiek neramino – ar tik neatvažiuos dar vienas pinigams iš nostalgiškų klausytojų susirinkti skirtas projektas, kažkada šlovingos ir geros grupės iškamša, kurios gretose geriausiu atveju groja koks vienas likęs narys iš senos, bet ir tai ne originalios sudėties. Ir jos pasirodymas tėra tik graudus prieš kokius 30 ar 40 metų galingai skambėjusių gabalų atspindys. Šiuo metu „Thin Lizzy“ gretose groja trys originalios sudėties nariai (būgnininkas Brianas Downey, gitaristas Scottas Gorhamas ir klavišininkas Darrenas Whartonas) ir trys nauji nariai, patyrę ir daug matę jaunesnės kartos rokeriai (vokalistas Ricky Warwickas („The Almighty“), bosistas Marco Mendoza (ex „Whitesnake“) ir gitaristas Richaras Fortusas („Guns‘n‘Roses“). Thin Lizzy_Vilnius

Nežinau, ar grupė tebekoncertuoja tik dėl pinigų (nuolat per radijas iki šiol skambantys hitai, įtraukiami ir į visus „Classic Rock“ rinkinius, naudojami reklamose, turėtų garantuoti pakankamas pajamas jų autoriams, o „naujieji“ nariai patys groja komerciškai sėkmingose komandose), ar tiesiog dėl noro groti, ar sumaniai suderina abu tikslus, tačiau, kad dainos neskamba graudžiai – galiu tikrai patvirtinti.

„Firminių“ sodrių rokavų finliziškų gitarų siena nuo pat pirmųjų akordų, prieš tai  frontmenui Ricky’ui Warwick’ui dar ne kartą įtikinamai pasitikslinimus ko susirinkome: „Are You Ready to Rock?“, užkabino ir žadėjo tai, ko ir tikėjomės – aukščiausios kokybės gerų energingo roko gabalų koncertą. Įspūdingas gitarų skambesys, nuo scenos energija trykštantis muzikantai (teisingiau, jaunesnioji „Thin Lizzy“ pusė;), puikus susigrojimas ir atlikimas prikaustė dėmesį ir vertė rimtai apsvarstyti galimybę eiti paskalauti galvą prie scenos.

Tačiau jau po kelių dainų nenorom pamažu atsikreipė dėmesys, kad visas „energingas“ judėjimas scenoje, „senų gerų roko koncertų bairių“ demonstravimas (kaip antai, gitaristų grojimas vienas prieš kitą imituojant kažką panašaus į viliotinio judesius) tėra iš anksto gerai apgalvotas cirkas, siekiant, kad į šou atėję žiūrovai jaustųsi gavę bilietui išleistos sumos vertą roko produktą. Aišku, anaiptol negaliu tvirtinti esąs 100 proc. teisus, bet man toks įspūdis susidarė.

Nors trys jaunesnės kartos, tačiau anaiptol jau ne jaunuoliai, rokeriai neabejotinai įnešė gaivumo, energijos į „Thin Lizzy“ koncertą, kartu tai sudarė keistą įspūdį, kad matai kažką panašaus į coverius su savo jaunystės dievais grojančius muzikantus, kažkas panašaus į “Foo Fighters” savo koncerte grojančius “Led Zeppelin” dainas su Jimmy Page’u ir John‘u Paulu Jones‘u.

Kad ir kaip būtų, „Thin Lizzy“ nuo pirmo gabalo spyrė į užpakalį ir net neleido pagalvoti apie norą išeiti parūkyti. Tačiau taip gerai buvo tik kokį trečdalį koncerto, iki baladės „Still in Love With You“ ir po jos sekusių kompozicijų, muzikantų technikos demonstravimo (nors būgnininko solo pasirodymas visai patiko – jis vis dar tikrai greitas ir techniškas). Žodžiu pasidarė ne juokais nuobodu, net pasigailėjau, kad neturiu cigaretės, kuri būtų svari dingstis išeiti iš salės bent trumpam atsipūsti, o taip pat ir atgauti klausą, nes garso vyrai netaupė. Tiesa, vėliau dingstis atsirado natūraliai – WC.

Taigi, tarpas nuo „Still in Love With You“ iki didžiųjų hitų – „Whiskey in the Jar“, „The Boys Are Back in Town“ – buvo tas laikas, kurį norėčiau pamiršti vardan pačios mano labai vertinamos grupės. Tačiau visas abejones ir pamąstymus apie tai, kad kartais mažiau yra daugiau, išsklaidė „The Boys Are Back in Town“. Gabalas suskambėjo super. Važiuojant namo jis vis dar aidėjo galvoje.

Po labai trumpos pauzės sekęs iš anksto paruoštas bisas taip pat buvo neblogas ir išsklaidė į galvą ir kūną įsismelkusį snaudulį. Gal tik kiek per daug dainų sugrojo, kaip minėjau, kartais mažiau yra daugiau.

Thin Lizzy_VilniusReziumuojant – jei vietoj pusantros valandos tai būtų buvęs koncentruotas 40 min. koncertas, būčiau likęs, kaip mėgstama sakyti reklamose, bent 47 proc. labiau patenkintas nei esu dabar. Beje, 100 proc. pritariu vienai po koncerto nugirstai nuomonei, kad visą pasirodymą (įskaitant ir bisą) reikėjo kylančia kreive vesti būtent iki dainos „The Boys Are Back in Town“, kuri būtų buvusi galinga, logiška ir užtikrinta renginio kulminacija.

Kita vertus, galbūt tas pats pasirodymas perkeltas į didelio lauko festivalio sceną būtų suskambėjęs ir atrodęs visai kitaip. Nors man, tiesa sakant, labiau norėtųsi juos pamatyti apskritai ne dirbančius publikai, o grojančius jai ir sau. Juk anaiptol ne natūraliu spontaniškumu, o atidirbtu darbiniu publikos žavėjimo judesiu dvelkė „efektingas“ bosisto Marco Mendoza (laikas grojant „Whitesnake“, matosi, netuščiai švaistytas, tačiau jam vertėtų atsiminti, kad metų jau ne dvidešimt ir kad publikos nebuvo susirinkę 100 tūkst.) veiksmas, kai, atėjus paskutiniam per bisą grotos dainos momentui, jis su paskutiniu gitaros akordu į orą iš burnos paleido vandens fontanėlį (buteliuką mineralinio prieš tai reikiamu momentu jam padavė scenos darbuotojas).

Tačiau kuo toliau, tuo labiau, matyt, atmintyje liks tik prisiminimas kaip nerealiai gerai skambėjo “Thin Lizzy” gitaros ir kokie nerealūs yra jų didieji hitai, kaip techniškai ir kruopščiai groja dabartinis Axl‘o Rose‘o (“Guns n‘ Roses”) gitaristas Richardo Fortuso, šiame “Thin Lizzy“ ture laikinai pakeitęs Vivianą Cambellą (“Def Leppard”), kaip skaniai gyvai skamba vizitinė “Thin Lizzy“ kortelė – unisonu gitaromis atliekama išieškota melodija.

(“Thin Lizzy” apšildė “Poliarizuoti stiklai”, tačiau jų pasirodymo nemačiau, todėl nieko apie juos ir nerašiau).

Roko festivalio ir naujienų interneto svetainėje mountainrock.lt paskelbtą informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be mountainrock.lt sutikimo neleidžiama.


zmogau @ 2011-07-18 15:57

tu pakliuvai net ten kur norejai, ramsstein atvaziuoja rudeni, koncerte nerealiai praleidau laika, buvo tik triputi nesmagu kad publikos nebuvo daug, bet pats koncertas buvo ziauriai geras, bet juk as klausausi sitos grupes penkiolika kartu ilgiau nei du metai, todel mano patarimas – nerasinek apie tai ko nesupranti iki galo.

to zmogus @ 2011-07-20 13:16

Dekui labai uz atsiliepima! Pakliuvau, ten, kur labai norejau. Kox skirtumas, kiek laiko klausai grupes? Cia mano subjektyvus atsiliepimas apie koncerta. Patikek, grupiu labai daug ir ivairiu klausau ilgai ir koncertu maciau daug:)

Vardas:
El. paštas:
Web adresas: