|
 Kovo 31 dieną ore pasklis nuo Japonijos krantų dvelkiantys neoklasikinės bei instrumentinės/postroko muzikos garsai. Būtent tą dieną Vilniaus klube „Mulen Ružas“ įvyks tarp eksperimentinio novatoriškumo bei klasikos romantikos stovinčių „Mono“ pasirodymas.
Dar 1999 metais susibūręs ketvertukas, įkvėptas „Sonic Youth“ bei „My Bloody Valentine“ kūrybos, pradėjo tapyti minimalistinės ir noise muzikos kupinus didingus muzikinius peizažus. Vėliau, susižavėję Bethoveno, Ennio Morricone, Henryk Gorecki bei moderniąja klasikine muzika, „Mono“ praturtino savo gausią diskografiją įspūdingomis orkestro aranžuotėmis bei instrumentalu. Viską vainikavo nuo 2004 metų prasidėjęs bendradarbiavimas su vienu žymiausių alternatyvios muzikos prodiuserių Steve Albini, koncertas su styginių orkestru bei pasirodymas „Explosions in the Sky“ kuruojamame „All Tomorrows Parties“ festivalyje bei kitose didžiosiose scenose. Visa tai – originalaus ir savito skambesio rezultatas.
„Mono“ inspiracijų sąraše figūruoja ne tik muzikos atlikėjai, bet ir režisieriaus Lars Von Trier vardas, kas dar labiau praplečia japonų kūrybinius horizontus ir įrodo, kad „Mono“ – kur kas daugiau nei vien tik muzika. Jų kompozicijos – tai garso takeliai išgalvotoms istorijoms ar dar nesukurtiems filmams. „Mono“ muzika – tai tyra išjaustos emocijos forma, nuoširdaus atsakymo į egzistencinius klausimus ieškojimas, tikras, nesumeluotas jausmas.
Grupės gyvi pasirodymai – unikali ir sunkiai nupasakojama patirtis, pavergianti tiek indi, tiek klasikinės, tiek eksperimentinės muzikos mylėtojų širdis. Šviežias bei puikiai kritikų įvertintas praeitų metų albumas „Hymn to the Immortal Wind“ ir per pusę pasaulio nusidriekiantis turas – puikus to įrodymas. Šios grupės nekantriai laukia tiek Niujorkas, tiek Tokijas, į jų koncertus plūsta minios gerbėjų. Reta proga įvertinti aukščiausios klasės „Mono“ muziką atėjo ir Lietuvos publikai, nes tai – pirmas tokio lygio postroko koncertas mūsų šalyje. Antra tokia proga gali pasitaikyti negreitai.
 |
