Pagaliau įvyko ilgai lauktas 11-asis nepriklausomas post-folk alternative muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis Mėnuo Juodaragis. Kaip ir tikėjomės, veiksmo gausa neleis pamatyti visko, ką siūlo festivalio organizatoriai, tačiau neapsakomas džiaugsmas, kad pasirinkimas buvo ne tik tarp pačių įvairiausių grupių pasirodymų net trijose scenose, bet ir tarp filmų peržiūrų, paskaitų bei kitų parodomųjų programų ir užsiėmimų. Žodžiu, ausis palepinti ir akis paganyti tikrai buvo kur.

Kadangi kelias tarp Zarasų ir Kauno tolimas, teko praleisti nemažą dalį penktadienio linksmybių. Atvykom su tamsa, kantriai atstovėjom eilėje prie bilietų, tikėdamiesi nepagrįstai griežtos apsaugos ir kontrolės, dėl kurios daug kam apkarto šiųmetinės Roko naktys, tačiau pasiekus bilietavimosi punktą, buvo operatyviai padalinti komplektėliai su festivalio programa ir šiukšlių maišeliais, palinkėta gero laiko ir malonių įspūdžių, ir štai, savaitgalis prasidėjo!

Išanalizavę programą, kone bėgte pasileidom prie scenos, kur jau buvo prasidėjęs Theodor Bastard grupės iš Rusijos pasirodymas. Vienu žodžiu – įstabu! Su šio kolektyvo kūryba susipažinau likus vos kelioms savaitėms iki festivalio, prisižiūrėjau jų psichodelinių vaizdo klipų ir su nekantrumu laukiau jų gyvo pasirodymo Zaraso saloje. Sunku net žodžiais įvardinti kokį jausmą kelia šios grupės atliekama muzika (elektroninės, akustinės, gotikinės, trip-hop, ambient, ethno-rock, folkloro ir rytietiškos muzikos harmonija), bet klausant jų gyvai visas likęs pasaulis trumpam buvo kažkur prapuolęs.

Likusią vakaro dalį pažindinomės su sala, publika, aplinka ir bendra nuotaika. Jau nuo pirmų akimirkų jautėsi ta dvasia, kuri būdinga išskirtinai šiam festivaliui: ramybė ir atsipalaidavimas, sklindąs tiek iš paprastų žmonių, tiek ir iš tų, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie festivalio organizacijos ar jo tvarkos palaikymo.

Nors šeštadienio oras ir nelepino šiluma, o vakare dar ir smarkaus lietaus kliuvo, tačiau bendrai festivalio nuotaikai tai neturėjo didelės įtakos. Kėlėmės žadintuvų pagalba (kadangi palapinės apsaugo nuo lietaus, bet ne nuo garso, teko girdėti, kad tokių, kurie kėlėsi žadintuvų pagalba, buvo nemažai). Dėl ko aukojom savo miega? Nes nuo pat ryto Didžiojoj palapinėj buvo galima paklausyti visokių „gerb. Dr. Prof“ paskaitų etnokultūrine tematika. Didžioji palapinė pasirodė beesanti ne tokia ir didelė, nes ne visi norintieji joje tilpo. Bet ir lauke buvo galima susirasti pramogų, amatų kieme juostas pinti, puodus žiesti ar pievoje aitvarus gaminti ir leisti.

Kadangi, kaip žinia, kad ir kaip norėtųsi, penkiose vietose vienu metu vistiek nebūsi, tad, vakarėjant apsistojom prie Didžiosios scenos, prie kurios ir likom visam vakarui.

Šeštadienio koncertai prasidėjo didžiojoje scenoje, kur Vydragos kolektyvas, jau nuo pirmosios dainos linksmai nuteikė susirinkusius, o nemaža dalis festivalio dalyvių įsivėlė į smagų sūkurį prie scenos, kuris per paskutinius kūrinius virto į tikrą folklorinį šėlsmą J. A.Klovos kolektyvas sugebėjo išjudinti susirinkusius ir tai buvo smagi pradžia.

Sekantys pasirodymą tęsė dūdmaišiais ir krūva būgnų ginkluoti latviai „Auli“, kurių vien pasirodymas scenoje jau buvo vertas, kad nekreiptum dėmesio į bepradedantį krapnoti lietų: dešimt viduramžių vienuolių su raudonais gobtuvais ir įspūdinga amunicija, grojančius muziką, kurios beklausydamas prisiminiau visas savo aplankytas viduramžių pilis ir visus filmus šia tema

Toliau sekė ilga pasiruošimų ir instrumentų derinimo virtinė, mat grupė „Druva“ iš Baltarusijos nespėjo laiku gauti vizų. Buvo gaila, mat tai turėjo būti įdomus projektas žmonių, aktyviai besidominčių senąja dainuojamąja Gudijos tradicija ir ją derinančių su įvairais instrumentais.

Pagaliau pasirodę „Atalyja“ buvo kaip visada techniški, ir kaip visada mėgstami publikos. Nors kartais kompozicijos tapdavo per sudėtingos trepsėti, tačiau jų pasirodymas neleido suabejoti, jog tai viena geriausių Lietuvos folk-roko grupių.

Pasivaikščioję po salą, paskanavę mažumėlę alučio ir pasiklausę Pušyno scenoje gaudžiančio ambiento, kurį tramdė duetas „Wejdas“, patraukėme Didžiosios scenos link, kur savo pasirodymą jau pradėjo Lietuvos pagoniškojo metalo scenos vedliai „Obtest“. Jau pamačius Didžiosios scenos prieigas galima buvo suprasti, jog ši grupė turi gausų būrį čia atvykusių gerbėjų. Žvelgiant nuo kalvos vaizdas tikrai įspūdingas, prie scenos šėlstanti minia ir gausūs ilgų plaukų debesys. Nors nesu didelis šio stiliaus gerbėjas, bet stovėdamas tikrai trypčiojau ir lengvai linguodamas savo trumpus plaukus (su apmaudu) smalsiai stebėjau jų pasirodymą.

Po „Obtest“ nuskubėjom prie Dainų scenos, kur jau koncertavo pasiutpolkių meistrai „Lipk ant sienų“. Mano nustebimui ten buvo nemažas būrys klausytojų ir šokėjų, daugiausiai tie, kam norėjosi pasiausti nekomercinėje aplinkoje. Pasirodymas kaip visad energingas ir nuotaikingas. Sutrypęs vieną šokį ir nominuotas geriausiu Zarasų šokėjuJ patraukiau pažiūrėti į turbūt labiausiai apkalbėtą atlikėją.

Tiesą sakant, man buvo keista ir kartu įdomu, kodėl organizatoriai pakvietė A.Mamontovą į šitą renginį, deja, mano slapta viltis, kad jo pasirodymas bus susijęs su senąja kultūra žlugo, sutinku, kad šio atlikėjo pasaulėžiūra atitinka festivalio koncepciją, tačiau vien to man nepakako. A.Mamontovas su grupe pasirodė, kaip visad gerai. Keletas naujų dainų ir visiems iki skausmo pažįstamų kūrinių, populiarumas kaip ir reikėjo tikėtis stulbinamas, tačiau kai praėjus savaitei rašau šį straipsnį prisimenu tik A.Mamontovo ir A.Lukošiaus jumoro šou, kurį gerais muzikiniais intarpais papildė gerų atlikėjų būrys.

„Spiritual front“ grupė, kurios klausydamas prieš festivalį neįtalpinau į šio fetivalio rėmus, tačiau kiek teko išgirsti nuomonių dar iki pasirodant šiai komandai, kad tai ir yra TAI, ko daugumas atvykusiųjų laukia. Su nekantrumu laukiau šios grupės pasirodymo. Kėdės scenoje ir vyrukai su kostiumais nekėlė pasitikėjimo, bet pradėjus groti, galima buvo įsitikinti šios grupės profesionalumu ir energija, trykštančia iš ant kėdžių vos nusėdinčių muzikantų. Sužavėjo šios grupės paprastumas, bendravimas su publika ir nuoširdumas, sklindantis nuo scenos.

Grupės vokalistas pasirodymo metu vos nesudraskė savo gitaros į skutus, daina „Jesus died in Las vegas“ buvo pritaikyta lietuvio ausiai ir skambėjo „Jesus died in Lithuania“, energetinį grupės užtaisą įtikinamai perteikė kaip tik už mano nugaros per keturias estrados pakopas šėlstantis jaunuolis su malka. Jo plastiškumas ir ginklas rankoje niekam neleido suabejoti meile šiai grupei. Prieš atlikdamas paskutinę dainą „Slave“, vokalistas sukvietė visus norinčius padainuot ant scenos, kur susirinko nemažas būrys šokėjų ir dainininkų, taip pat ir ekscentriškasis jaunuolis su savo eglišakiu, kurį pasirodymo pabaigoje įteikė „Spiritual front“ lyderiui. Šioje muzikoje galima rasti visko: purvo, seksualumo, pornografijos, Nico Cave niūrumo, anarchijos ir nuoširdumo, kuris tiesiog trykšta klausant ir matant juos scenoje.

Šiuo pasirodymu baigėsi ir mano šeštadieninės baterijos, oras atšalo, alus jau nebetonizavo, o ir akys prašėsi poilsio, tad „Sieben“ jau girdėjau palapinėje, kaip garsią lopšinę

Sekmadienio rytas išaušo niūrus, pirmiausiai, kad pramiegojau krepšinio transliaciją, antra, kad tą pramiegotą transliaciją mes pralošėmL Toks negerumas sklandė po salą, net ir gamta atrodė raukėsi neapsispręsdama ar prapliupt lietum, ar nusiraminti, tad nutarėm, jog reik sugriaut savo namą, nuvyt blogį ir pavalgius mėgautis sekmadienio programa. Į paskaitas jau nesinorėjo, tad patraukiau prie amatų kiemelio, kur pavėlavę pasirodė baltų draugovės „Karionys“ vyrai. Trumpa, bet įdomi kovų programa, paliko neblogą įspūdį, baigiamsis akordas buvo „kaip jaučasi žmonės, kai į juos atbėga ginkluoti kariai“. Gaila, o gal ir gerai, kad į jų tarpą man neteko papulti.

Po baltų karių Didžiosios scenos vietoje pasirodė Lietuvos kariuomėnės Garbės sargybos kuopos kariai, kurie pademonstravo parodomąją programą-defilė, atliekamą tik iškilmingomis progomis, tad pražiopsoti būtų buvę neleistina.

Pasistiprinę patraukėme į Pušyno sceną, kur jau ruošėsi „Ramtatūris“, nuotaikingas folklorinis kolektyvas, pradėjęs judinti apsnūdusius žiūrovus. Sekanis scenoje pasirodė Damiano Mercury, italų instrumentalistas, grojantis nepirmą koncertą šiame festivalyje, ir, tiesą sakant, sugebėjęs sužavėti susrinkusią publiką savo atliekamais senosios baroko muzikos kūriniais.

Po italo sceną užvaldė šeimininkai „Brėkšta“ Zarasų folk roko grupė, su dviem merginom priešakyje. Tai buvo ta grupė, kuri galėjo festivalį įsiūbuoti iš naujo, deja, renginys ėjo į pabaigą.

Prieš paskutinis pušyno scenoje pasirodė „Kūlgrindos“ kolektyvas, tai senovės baltų apeigas atkuriantis folkloro ansamblis supažindinęs susirinkusius su senąja tradicija, apeigomis, bei puikiomis sutartinėmis. Pasirodymo metu buvo galima pastebėti abiejų vadovų, vyro ir žmonos gyvą konkurenciją, kuri labai pagyvino ir smagiai nuteikė dar vis gausiai susirinkusią publiką.

Išklausę „Kūlgrinda“ ir gavę senųjų Dievų sutikimą, sukrutom išvykti. Renginį užbaigė vyrų choras „Vytis“, bet mūsų ekipažas jų jau nematė, mat kelias iki Kauno tolimasJ

Prieš renginį dvejojau, ar verta važiuoti į šitą festivalį, ne dėl muzikinės ar kultūrinės dalies, o dėl patirties, parsivežtos iš Roko naktų, kur dėl pernelyg skrupulingo apsaugos darbuotojų ir gausių kontrolės punktų festivalis apkarto ne vienam dalyviui. Džiugu, kad visgi atvažiavau į Mėnuo Juodaragį ir turėjau tikrai gerą savaitgalį. Smagu, kad tvarką prižiūrėję mc „Vorai“ įrodė, kad galima tvarkytis ir kultūringai. Visgi, keletas priekaištų organizatoriams : per mažai tualetų, nebuvo šiukšledėžių skirtų rūšiuoti atliekoms (sutikit, tai nėra sunku, ypač kai festivalio šūkis- „už gamtą !”), taip pat programėles galima spausdinti ant perdirbto popieriaus.

Bet kokiu atveju, pagarba organizatoriui už tautinės savimonės puoselėjimą. Lauksim kito festivalio !:)