Sostinę vėl ištiko kasmetinė džiazo epidemija. Antrąjį spalio savaitgalį ne vieno vilniečio lūpos tarė tik du magiškus žodžius „Vilnius Jazz“. Dvidešimtasis jubiliejinis festivalis ūžė Rusų dramos teatre, sudrumsdamas ramybę klube „L‘Amour“ ir dvi naktis iš eilės karaliavęs „Neringos“ restorane.

Laikas. Spalio 11 – 14 dienos ir naktys…

Klubas, stebuklingi grybukai ir suomiai. Pirmoji festivalio diena neapsiriboja vakariniu koncertu kartu su „Farmyard Animals Trio“ ir Arūno Šlausto specialiuoju projektu. Artėjant nakčiai veiksmas persikelia į vieną iš Vilniaus klubų. „L‘Amour“ klube šiais metais vyko „Vilnius Jazz Extra Line“ pavadinta festivalio dalis, kuria buvo siekiama sukurti savotišką klubinio gyvenimo ir džiazo sintezę. Stebuklingi grybukai – „Magic Mushrooms“ – paskutiniai džiasistai, šėlę pirmąją festivalio naktį. O prieš juos pasirodė Monikos Heidemann grupė. Yra kuo pasigrožėti, o norintiems ir pasisukti šokių aikštelėje. Atrodo, mintis buvo kaip tik tokia…

Klausiat, o kas tie suomiai? Ogi „Apocalyptica‘os“ vyrukai. Užsibuvę po savo koncerto Vilniuje jie nusprendė apsilankyti ir šiame džiazo festivalyje. Tokie pat mirtingieji kaip ir mes.

Nuopelnai. Jau ne pirmi metai, kaip yra skiriami apdovanojimai. Šį sykį buvo apdovanotas Skirmantas Sasnauskas už nuopelnus džiazo kultūrai. Jis pasirodė kartu su savo kvartetu 1987 metais „Vilnius Jazz“ šaknis menanačiame renginyje. S. Sasnauskas pasirodė besąs labai kuklus žmogus: atsiėmęs apdovanimą, tarstelėjo salei, jog tai jam buvo labai netikėta. Ilgiau nieko nelaukęs pasišalino nuo scenos. Kuklumas – dorybė, argi ne?

Dovanos. Kadangi festivalis jubiliejinis, jo direktorius ir sumanytojas Antanas Gustys buvo pasveikintas šia įsimintina proga ir dargi apdovanotas. Jis gavo svarbiausią Vilniaus miesto apdovanijimą. Tuo pačiu gavęs įteiktą auksinį varpelį, jo skambesiu pasveikino ir pakvietė lankytis džiazo rengiuose gausiai susirinkusią publiką.

Konkursas. Finalinė konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ dalis vyko trečiąją festivalio dieną prieš pat vakarinį pasirodymą. Turbūt nugalėtoją buvo galima nuspėti iš anksto – tai klavišninkais ir pianistas Dmitrij Golovanov, užliūliavęs publiką savo miklių pirštų dėka grojama muzika.

Draugystė su japone. Taip taip taip. Japonė Sainkho Namtchylak – neretas svečias šiame festivalyje. Šį kartą jį „Vilnius Jazz“ festivalyje pasirodė jau šeštąjį kartą. Iki to ją gerbėjai galėjo pamatyti 1989, 1990, 1991, 1992, 1998 metų festivalių renginiuose.

Šiais metais įstabaus balso savininkė paskutinio festivalio koncerto metu pasirodė kartu su projektu „Nomad“, kur jai scenoje įgyvendinti muzikines idėja spadėjo dar du muzikantai – Wolfgang Puschning ir Paul Urbanek.

Turėčiau pastebėti, kad nors ir nesu ypatinga moteriškų vokalų gerbėja, tačiau japonės balsas privertė suklusti ir prikaustyti akis prie jos pačios. Nuo aukščiausių prie žemiausių natų… Tikrai, tai turit pamatyti patys, sunku ir apsakyti.

Įspūdis. Paskutinę festivalio dieną pažymėjo du koncertai. Viename iš jų pasirodė šveicarų kompanija „Ronin“. Tubūt dėl koncerto laiko – dienos meto, publika buvo negausi. Nes… Aklina tamsa apgaubia salę. Žybtelėjusi šviesa blankiai apšviečia perkusinius instrumentus, stovinčius salės vidury, žybteli maža statulėlė ant fortepijono krašto, sublyksi pučiamojo instrumento detalė. Dar akimirka, ir lengvais prisilietimais suvirpinami instrumentai pradeda muzikos ir šviesos kelionę.

Visą šveicarų pasirodymą lydėjo tamsą perskrodžianti nedrąsi šviesa, kaskart vis kitokia – ir tuo pačiu užburianti kaip ir jų muzika.

Keturių dienų džiazo puota ir „žvaigždės vėluoja“. Ne tik metaliniai renginiai turi ypatybę vėluoti. Džiazo festivalio koncertai – taip pat. Pusę valandos, keturiasdešimt minučių… Na, žvaigždės vėluoja. Už gerą reginį ir gerą garsą tai atleisti galima.

Daugiau nuotaukų (foto – J.Kalinauskaitės): http://public.fotki.com/BlackCelebration/koncertai/2007-m/vilnius_jazz_2007/

„MountainRock“ renginį vertina 9/10.