Jie įdomūs. Jie skirtingi. Jie liūdni ir kartu juokingi. Jie – Rusijos avangardinės muzikos ir absurdo teatro grupė „Kaftan Smeha“. „MountainRock“ skaitytojų dėmesiui pokalbis su šiemet festivalyje „Baltic ProgFest“ koncertavusio kolektyvo vokalistu ir tekstų kūrėju Anatolijumi Riasovu.

- Pirmiausia, koks jausmas būti čia, Lietuvoje? Ar tai pirmas tavo apsilankymas mūsų šalyje?

- Taip, tai pirmas mano vizitas Lietuvoje. Na, daug dar nespėjau pamatyti, nes atvažiavome tiesiai į viešbutį ir po to iš karto atvykome į festivalį. Bet man čia labai patinka, ypač gamta. Tik glumina mažas žmonių skaičius. Aš tikiuosi, jog iki koncerto jų padaugės (šypsosi – Redi).

- Svečiuosies Lietuvoje tik vieną dieną?

- Deja, taip. Mat atsidūriau keistokoje situacijoje – mano viza galioja tik dvi dienas. Kiti grupės nariai Lietuvoje bus apie savaitę. Jie žada nuvykti į pajūrį, aplankyti kitas gražias vietas. Velnias, norėčiau pamatyti „Arena“ šiame festivalyje, o neteks… (atsidūsta – Red.)

- Jūsų grupė garsėja teatrališkais pasirodymais.

- Na, mes stengiamės (juokiasi – Red.). Grojame daugiau art, o ne progresyvinį roką. Pasirodymuose stengiamės perpinti muziką su teatru. Pagal galimybes, naudojame specialias vaizdo instaliacijas. Muzikantai mūsų grupėje groja keliais instrumentais, turi kelias roles, kurias keičia pasirodymų metu. Mėgstame pasirodymus daryti panašius į happenig‘ą, absurdo teatrą.

- Kokia buvo grupės pradžia? Kaip viskas prasidėjo?

- Viskas prasidėjo kai aš ir dar keturi muzikantai – gitaristas, bosistas, būgnininkas ir pianistas – nusprendėme sukurti kažką naujo. Nenorėjome eiti jau kažkieno pramintu keliu. Aš pats domiuosi teatru, siurrealizmu, filosofija – tai norėjau sujungti į vieną visumą kartu su muzika.

Tuo metu jau turėjau parašęs vieną scenarijų. Norėjom kažką iš to padaryti. Vėliau radom vieną merginą, vokalistę. Buvome labai laimingi, nes tai buvo, ko mums iš tiesų reikėjo. Beje, kiekvieno pasirodymo metu dažniausiai dainuoja šeši žmonės, aš taip pat (juokiasi – Red.).

- Kiek teko pastebėti, improvizavimas scenoje jums nesvetimas dalykas. Tiesa?

- Taip taip, tu visiškai teisi (šypteli- Red.). Bet mėgstame viską suplanuoti. Netgi laikas ir vieta, skirta improvizacijai, jau būna iš anksto suplanuota. Belieka improvizuoti… Mūsų improvizacijos visada skirtingos: kartais tamsios ir baugios, o kartais tiesiog linksmos. Viskas priklauso nuo mūsų pačių nuotaikos tuo metu.

- Kas tau padarė didžiausią muzikinę įtaką?

- Žmonės dažnai mus lygina su kitomis grupėmis. Pavyzdžiui, sako, jog mūsų muzika primena ankstyvąją „Genesis“ kūrybą. Jie mano, jog tos grupės, kurių kūrybą mes primename, yra mūsų mėgstamiausios. Na, taip… Aš turiu visus „Genesis“ albumus, bet tai toli gražu nėra mano mėgstamiausia grupė.

Aš mėgstu „The Doors“, Nick‘ą Cave‘ą ir panašius atlikėjus. Kaip matai, tai visai ne ta muzika, kurią mes grojame. Be abejo, mes mėgstame prog‘ą – kad ir „Liquid Tension“, bet tuo neapsiribojame.

Aš taip pat mėgstu „Pink Floyd“. Ne vien tik jų muziką, o apskritai, jų koncepciją – tekstus, melodijas ir kita. Taip yra su daugeliu mano mėgstamų atlikėjų kūryba.

- O kiti grupės nariai? Ar klausotės panašios muzikos?

- Mūsų muzikiniai skoniai yra labai skirtingi. Mus vienija nebent tai, kad visi nemėgstame primityvios pop ir roko muzikos su kvailais tekstais ir primityviomis melodijomis.

Mūsų gitaristas mėgsta hard roką, progresyvų roką – jis turbūt labiausiai tinka šiam festivaliui. Jis tas „vienintelis“ mūsų grupėje (juokiasi – Red.).

Mergina, grupėje grojanti violončele, mėgsta klasikinę muziką ir džiazą. Tiesą pasakius, jai „Kaftan Smeha“ yra pirmoji roko grupė. Jai patinka čia groti, nes ji gauna ganėtinai daug laisvės.

Mūsų būgnininkas mėgsta avangardinę muziką, „Bjork“, taip pat hard‘n‘heavy. Klavišininkas mėgsta „The Cure“, „Talking Heads“, pankroką. Kitas gitaristas – „Pink Floyd“ gerbėjas.

Na, pati matai, kaip čia su tais mūsų skoniais. Čia visai kaip beprotnamis (kvatojasi – Red.). Bet aš džiaugiuosi, kad vis tik yra kažkoks mus jungiantis point‘as. Aš parašau kompoziciją, tada mes pykstamės, ginčijamės, viską perdarome gal 10 ar daugiau kartų, kol pagaliau gauname tai, ko norime (juokiasi – Red.).

- Jūsų grupę sudaro daug įvairiais instrumentais grojančių žmonių. Ar dėl to neiškyla problemų?

- Kai rengiame savo solinius pasirodymus, mums visada kyla problemų su technika. Pasirengimas, technikos suderinimas ir kiti panašūs dalykai trunka maždaug penkias valandas. Įsivaizduokite, turime tik du žmones, kurie tuo rūpinasi. Taigi dažniausiai viską sutvarkyti ir parengti padedame ir mes patys. Taip pat nemenka problema, su kuria susiduriame – per maži klubai.. Tai beveik visada kliūna grojant Maskvoje.

- Kokia situacija su debiutiniu albumu? Teko girdėti, jog ruošiatės jį pagaliau išleisti.

- Mes daug dirbame, daug keičiamės, bet… aš kartais noriu, jog sustotume. Velniai rautų, mes juk dar neturime išleidę nei vieno albumo! Jau trys metai. Mums jau netgi atrodo stebuklas, kad žmonės vis dar ateina į koncertus (juokiasi – Red.). Mes turime vienintelį dvd ir krūvą idėjų albumui, pavyzdžiui, kaip įrašyti 20 gitarų (kvatojasi – Red.).

Turime daugybę instrumentų ir minčių kiek ir kaip juos būtų galima panaudoti įrašinėjant albumą. Tiesa, ne visus juos vežamės į pasirodymus.

Būsimam albumui atrinktos kompozicijos sudaro maždaug dvi su pusę valandos. Jis net netelpa į vieną kompaktinį diską. Vadinas, pirmasis mūsų albumas turi išeiti trijų diskų pavidalu (juokiasi – Red.)! Reikia kažkaip visą tai dar kartą atrinkti ir sutalpinti į vieną kompaktinį diską. Niekas neapsiims išleisti trijų iš karto.

Beje, žmonės dažnai mums sako, jog išleistame albume tos kompozicijos praras dalį savo žavesio, nes jie negalės matyti vaizdo, kurį mes paprastai sukuriame scenoje. Na, tame yra tiesos, tačiau mums paties čia jau darosi įdomu ir smalsu perteikti tas pačias idėjas tik garso pavidalu. Tai ganėtinai sudėtinga užduotis ir dar nelabai aišku, kaip mums tai pavyks.

Šiaip, pastebėjau, kad žmonės nelabai moka klausytis muzikos. Jie klausosi jos mašinose.. visur, kur išeina. Aš esu labai konservatyvios nuomonės. Esu tų laikų žmogus, kai muzikos buvo klausomasi iš vinilų, atsisėdus namie, ramiai ir įsiklausant į pačią muziką.

O dabar muzika yra tarsi fonas – žmonės dirba, mokosi klausydami muzikos.. veikia bet ką. Aš manau, kad tai pražūtinga pačiai muzikai. Juk nuėję pasižiūrėti spektaklio, mes neskaitome knygos, ar ne? Tai manau, panašiai reiktų elgtis ir su muzika. Tai lyg yra ir mūsų svajonė – sukurti tokią muziką, kuri tarsi stebuklas, o ne fonas darbams atlikti.

- Ar turite kitų projektų, be šio?

- Ši grupė, šis projektas užima labai daug mūsų laiko. Kiek žinau, iš viso trimis projektais užsiima mūsų violončelininkė. Pats turiu dar vieną projektėlį, bet jis daugiau susijęs ne su muzika, o su literatūra.

- Ir pabaigai klausimas, skatinamas smalsumo: kaip sugalvojote tokį grupės pavadinimą?

- Na, mes norėjom sugalvoti tikrai kažką keisto (šypsosi – Red.). Jau minėjau absurdo teatrą, taigi… Na, žmonės dažnai klausia „Kas čia per velnias? Ką reiškia toks jūsų pavadinimas?“ (juokiasi) Pats žodis „kaftan“ reiškia ilgą švarką, kurį dėvėdavo tam tikri žmonės maskaraduose.

O pilnas pavadinimas reikštų „juoko švarką“ (krizena – Red.). Taip pasivadinome, nes iš tikrųjų mūsų idėjos, mūsų tekstai nėra visada juokingi, labai dažnai jie netgi tragiški. Tačiau tas tragiškas mintis mes norėjome perteikti kiek kitaip, linksmai. Galbūt tai kiek beprotiška idėja, bet rimtus dalykus pateikiame linksma forma. Pavadinimas dažnai sukelia šypsnį žmonių veiduose. Bet toks jau mūsų tikslas. Visa tai norime pateikti kaip maskaradą, kuriame laimė atsiranda iš visai nelinksmų dalykų.

Roko festivalio ir naujienų interneto svetainėje mountainrock.lt paskelbtą informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be mountainrock.lt sutikimo neleidžiama.